Visi sąlygoti patyrimai gali būti palyginti su sapnais. Išorinis juslėmis patiriamas pasaulis, kuris atrodo toks tikras ir tvirtas, yra sudarytas iš smulkiausių dalelių, kurios gali būti dalijamos į dar smulkesnes, kol visiškai išnyksta. Šiuo sapnu nuolat dalijamės su kitais, jis apima mūsų kūną, kalbą bei protą. Tai, ką patiriame naktį yra tik protą apimantis asmeninis sapnas.
Buda išorinį ir vidinį pasaulius lygino su sapnais todėl, kad juose nėra nieko pastovaus. Visi protiniai ir fiziniai reiškiniai atsiranda, keičiasi ir vėl išnyksta. Nuotaika, išsilavinimas, auklėjimas ir gyvenimo aplinka nuspalvina žmogaus požiūrį. Be to, mes patiriame tik mūsų pojūčius pasiekiančias vibracijas, todėl nesuvokiame kaip viskas yra iš tiesų. Pavyzdžiui, jeigu jaučiamės laimingi, viskas atrodo gražu ir malonu, o nepasitenkinimo būsenose – viskas bjauru ir sunku. Mūsų suvokimą sąlygoja ir išorinės sąlygos, ir besikeičiančios proto būsenos.
Sapnų būsenoje slypi tam tikra išmintis, sapnuodami aiškiau suvokiame iliuzinę reiškinių prigimtį. Lengvumas, su kuriuo sapne gauname ar prarandame milijoną arba galime bet kur nukeliauti, iš tiesų atskleidžia gilią proto prigimties pažinimo išmintį.
Jeigu sapno metu suvokiame, kad sapnuojame – galime paskleisti spindintį aiškumą į praeitį ir ateitį, ir taip pasiekti nušvitimą. Tačiau sapno potyris dienos metu dažniausiai nebeišlaikomas, jis pamirštamas vos pabudus. Svarbu yra tai, kad išmokę valdyti savo sapnus, galime išmokti valdyti savo mirtį. Mirties metu ilsintis skaidrioje proto esmėje, galimybė nušvisti yra didžiausia. Tai yra tiesioginis budistinių meditacijų tikslas, jos sukuria gebėjimą pasilikti proto esmėje – atvirame sąmoningume.
<< AtgalKodėl taip svarbu kurti vakarietiškąjį budizmą?
Budizmas atsirado prieš 2500 metų Indijoje ir jo išraiška visuomet keitėsi pagal žmonių poreikius naujose budizmo įkvėptose šalyse. Indai ir tibetiečiai yra labai skirtingi, o ir dabartiniame Vakarų pasaulyje neprigytų jokie egzotiški ar svetimi dalykai. Aukščiausieji mokymai apie protą yra lyginami su skaidriu ir nepažeidžiamu deimantu ir atspindi tos visuomenės, kurioje yra pritaikomi, spalvas. Šiandien budizmas įgyja išsilavinusiems ir nepriklausomiems vakarietiškiems protams tinkantį stilių, tačiau tai nereiškia, kad mokymai yra papildyti kuo nors naujai sugalvotu. Renkantis iš 84 tūkstančių mokymų, tam nėra jokio poreikio.
Vienuoliškas išsižadėjimo kelias yra ne toks patrauklus šiuolaikiniams žmonėms, vakariečių mėginimai eiti šiuo keliu dažniausiai įvertinami, kaip bandymas pabėgti nuo gyvenimo pilnatvės ir silpnumo požymis. Tačiau atvykstančiųjų tibetiečių vienuolių toks požiūris neliečia, jų tradiciniai rūbai ir ritualai vertinami, kaip būdas išsaugoti paveldą. Buda perdavė daugybę būtybėms naudingų metodų, o šiandien Vakaruose priimtiniausias praktikavimo būdas – pasaulietiškas ir jogiškasis.
Europiečiai labai greit pajunta paviršutiniškumą, kuris gali atsirasti sumaišius skirtingas kultūras ir tradicijas. Pasitikintiems tik tuo, ką galima logiškai pagrįsti, kuriems egzotiškas gyvenimo būdas atrodo nepriimtinas – gali tikti suprantamos ir efektyvios budistinės praktikos, jei jos pateikiamos be kultūrinių atributų. Visuomet liūdna, jeigu žmonės, negalėdami surasti patikimo dvasinio kelio, tampa nihilistais, politiškai korektiškais ar griebiasi narkotikų.
<< AtgalAr Vakaruose šiandien reikalingi vienuolynai?
Taip, tam kad būtų išsaugoti mokymai, kurie šiuo metu nėra patrauklūs. Tibetiečiai praktikuoti budizmą galėjo trimis būdais: buvo galima tapti vienuoliu, praktikuoti kaip pasauliečiui ar tapti jogu. Vienuoliai ir vienuolės gyveno atskiruose vienuolynuose, laikydamiesi griežtų elgesio taisyklių. Pasauliečiai turėjo šeimas, įprastinius darbus ir stengėsi pritaikyti mokymus kasdieniniame gyvenime. Jogai nepaisė visuomenės normų, dažniausiai gyvendavo olose, turėjo daugybę partnerių ir visą gyvenimą paskirdavo asmeniniam vystymuisi.
Dabar, išsivysčiusiose šalyse, žmonės patys gali nuspręsti kiek atžalų jie nori turėti, todėl nėra poreikio steigti didelius budistinius vienuolynus.
Anksčiau moterys ir vyrai gyvendavo atskirai ne todėl, kad Buda buvo drovus ar jo mokymai buvo priešiški kūnui. Buda nesibaimino ir dėl to, kad būsimi įpėdiniai varžysis dėl sukaupto turto, kaip yra katalikų bažnyčioje. Žmonės tiesiog negalėjo mylėtis neturėdami vaikų, apribojančių mokymuisi ir meditavimui skiriamą laiką. Vienuoliški įžadai atsirado iš Budos patarimų. Šiuolaikinėje aplinkoje jie gali atrodyti keistai, tačiau pakeisti jų tam, kad tiktų naujai situacijai, negalima.
Skirtingos jogų ir pasauliečių grupės Vakaruose tapo artimesnės. Šiandien jogams nebėra reikalo varžytis su raudondrabužiais vienuoliais ir vienuolėmis dėl produktyviosios visuomenės paramos. Nebereikalingi jiems ir anksčiau nuo vienuolių juos skyrę išoriniai atributai – besiplaikstantys balti rūbai ar sutaršyti plaukai. Dėl dabartinės socialinės sistemos, pasauliečiai gali nebekurti didelių šeimų, kurios rūpintųsi jais senatvėje. Taigi, skirtumas tarp šių dviejų grupių gerokai sumažėjęs ir daugelis yra pasauliečiais darbe ir tampa jogais per atostogas, tačiau visuomet laikosi jogiško požiūrio.
<< Atgal
Kodėl yra kur kas daugiau linijos laikytojų ir lamų vyrų nei moterų?
Kalbant apie linijos laikytojus, taip yra todėl, kad ankstesniais laikais mokymų išsaugojimu ir perdavimu besirūpinanti organizacija buvo vienuoliška. Beveik visi Karmapos buvo vienuoliai, tradicinės jų buveinės – vyrų vienuolynai, todėl moteriškai inkarnacijai būtų sunku pritapti tokioje aplinkoje.
Tačiau taip pat yra daug linijų laikytojų moterų. Pateiksiu keletą pavyzdžių Tibete: Mačig Labdron pradėjo „Mahamudros Čiodo“ perdavimo liniją, Mačig Dropa Gjalmo inicijavo ilgaamžiškumo Budos Amitajaus praktiką, Gelongma Pamo pateikė Niungne – pasninkavimo ritualą. Niguma pradėjo specialią moteriškąją šešių doktrinų perdavimo liniją, skirtingų nei tos, kurių mokė jos brolis Naropa. Sukhasidhi, Virupos mokinė, yra žinoma dėl „Šešių Sukhasidhi doktrinų“ ir garsioji Ješė Tsogjal, pagrindinė Guru Rinpočės mokinė, yra mūsų Povos perdavimo linijos laikytoja. Taip pat yra keletas slaptųjų susijungimo praktikų perdavimo linijų, kuriose dominuoja moterys.
Teigiama, kad ankstesniais laikais buvo kur kas daugiau moterų Lamų, nei šiandien žinome jų vardų. Njingma tradicijos lama Padma Norbu Rinpočė teigia, kad moters atgimimą būdavę kur kas sunkiau surasti, nes Tibeto jogės, pasiekusios aukščiausiuosius sąmoningumo lygmenis, dėl savo nepriklausomo būdo mieliau medituodavo vienos olose. Taigi, viena vertus, galbūt patyrusios praktikės nesuburdavo aplink save tiek mokinių, kiek jų kolegos vyrai, antra vertus, tikėtina ir tai, kad jos neminimos istoriniuose šaltiniuose, nes gyveno atsiskyrusios nuo oficialių organizacijų.
<< Atgal
Ar šiandien yra daugiau Lamų moterų?
Lama Olė sako, kad tarp jo mokinių, kurių jis paprašė mokyti budizmo ar organizuoti budizmo centrų veiklą yra tiek pat moterų, kiek ir vyrų. Deimantiniame Kelyje nėra jokio principinio skirtumo – moterys turi lygiai tokias pačias galimybes puikiai vystytis. Priežastis, dėl kurios vyrai vis dar dominuoja ir kai kuriose vakarietiškose budizmo organizacijose, iš dalies yra kilusi iš vienuoliškosios Tibeto kultūros, kuri neturi nieko bendra su pačiu Deimantinio Kelio budizmu.
Kita priežastis – hierarchinės struktūros. Tibeto budizme reiktų atskirti tris senesniąsias mokyklas (Kagju, Njingma ir Sakja), kuriose nėra itin griežtos hierarchinės sandaros, jų veikla panašesnė į draugų susibūrimus, moterys šiose mokyklose yra ypač svarbios. Tačiau Gelugpos linija – „dorybingieji“ – vadovaujantys ir šalies Vyriausybei yra itin hierarchiška organizacija, kurioje beveik vieni vyrai. Taip pat, regis, vyrams patinka kurti hierarchines sistemas, o moterims tokia atmosfera netinka. Moterys geriau darbuojasi lygiateisių bendradarbių draugijoje, nei viršininko – pavaldinio piramidėje.
Moterys gali būti stiprios, nejausdamos poreikio būti dar stipresnėmis. Jos jaučiasi ramios ir saugios sklandžiai klostantis jų vyrų ir vaikų reikalams. Tačiau vyras išgirdęs, kad kažkas kitame slėnyje pasiskelbė esąs už jį stipresnis, perkops aukščiausius kalnus, kad tą patikrintų. Varžyboms dėl absoliučios lyderystės vyrai skiria kur kas daugiau energijos nei moterys.
Be to, atrodo, kad moterys ne taip noriai atsisakytų asmeninio gyvenimo ir visą save skirtų virš-asmeniškiems dalykams. Dauguma jų trokšta vyro ir šeimos, nori ko nors sau, o motinystė asmeniniam vystymuisi yra išties labai naudinga. Laimei, yra protingų ir sumanių moterų, sugebančių praktikuoti Dharmą ir skirti laiko savo poreikiams bei šeimai.
<< AtgalAr budizmo mokytojai gali duoti patarimų apie partnerystę?
Taip, ypač pasauliečiai ir jogai, kurie turi praktinės patirties. Nesvarbu ar pagrindinė partnerystės priežastis yra fizinis potraukis ar vidinis jausmas, kad dalijamės tais pačiais interesais, ar gilus susitapatinimas – joje galima daug ko išmokti. Protingai elgiantis, žmogiškasis vystymasis partnerystėje taps dar visapusiškesnis. Tačiau vystymasis įmanomas tik toje aplinkoje, kur nėra įtampos, todėl dviejų žmonių santykiuose svarbu vengti lūkesčių ir konkurencijos. Labai prasminga remti vienam kito veiklą, o tą padaryti geriausiai pavyksta galvojant „mes“, o ne „aš“ ir „ji“ arba „jis“.
Džiaugsmus ir nusivylimus pora dažniausiai patiria kartu, tačiau laimė ir kentėjimas visuomet priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio. Todėl, jei vienas partnerių turi ypatingų savybių, jas galima paversti bendru turtingumu.
Siekiant neprarasti tokio atvirumo, svarbu suprasti, kad vyras yra linkęs atskirti išlikimą ir malonumus, o moteris gyvenimą vertina kaip visumą. Vyrai gali būti grubūs dirbdami ir, pasirodžius moteriai, dažnai pamiršta pakeisti toną. Vakare jie nebegalvoja apie darbą ir yra nusiteikę meilei bei malonumams. Tačiau, jeigu su moterimi nebus maloniai elgiamasi dienos metu, naktį paprasčiausiai pristigs sušildančio drėgnumo. Antra vertus, reiktų nepamiršti, kad šioje srityje abu partneriai gali būti labai jautrūs.
Moteris pagimdžiusi nedaug arba visai neturinti vaikų, turėtų vengti impulso auklėti savo vyrą, o vyrai mąstantys apie savo moteris, kaip apie investiciją, turėtų džiaugtis matydami jų vystymąsi. Abiem atvejais, pastangos kontroliuoti kitus yra skausmingas laiko švaistymas. Žmonės turėtų žinoti, kad kiekviena kartu praleista akimirka gali būti paskutinė bei suvokti, kad partneris, kurio meilė grįsta vidiniu pertekliumi ir pasitikėjimu – kur kas patrauklesnis, nei tas, kuris bijo likti vienišas ar stengiasi išvengti rūpesčių ir nepatogumų.
<< Atgal
Linkėti kitiems visokeriopos laimės. Jie trokšta jos taip pat stipriai, kaip bet kuris kitas žmogus. Galbūt nebeturėsite kitos galimybės padaryti, pasakyti ar pagalvoti ką nors gero, kaip tik šiandien.
<< Atgal
Tai – motyvacijos klausimas. Turint fizinį kūną nedaryti žalos kitiems neįmanoma. Vien puodeliui arbatos paruošti pirmiausia reikia suarti žemę, dėl to žūva daugybė mažyčių gyvių. Tačiau, jei iš tiesų manote, kad jums nustojus valgyti mėsą žus mažiau būtybių – tai puiku.
Buda kalbėdamas apie mėsos valgymą sakė, kad reiktų valgyti tą, ką turime, nekurti dėl to problemų, bet neleisti, kad gyvūnai būtų žudomi būtent mums. Budistiniu požiūriu, pagrindinė žudymo priežastis yra blogas gyvūno ir skerdiko karminis ryšys. Skerdikas ir veršis nuolat keičiasi karma: viename gyvenime skerdikas, kitame – veršis. Svarbu yra į tai neįsitraukti.
Kartodami mantrą, tokią kaip „OM MANI PEME HUNG“, jūs galite papūsti į mėsą, bet jeigu gyvulys nužudytas seniau nei prieš septynias savaites (pvz. mėsa yra šaldyta), tuomet tarp jo kūno ir proto nebėra jokių sąsajų. Septynių savaičių laikotarpyje jo sąmonė gali būti netoli kūno ir jausti kartojamas mantras bei jūsų draugiškus jausmus. Tai gali būti labai naudinga gyvūno atgimimui.
<< AtgalAr karjera versle ir buvimas budistu yra suderinami dalykai? Budistiniai mokymai ir meditacijos padeda jums aiškiau mąstyti, o tai be abejonės yra naudinga visose srityse. Taip pat geriau sekasi susikaupti. Galima kur kas efektyviau dirbti su žmonėmis, nesvarbu ar tai bus jūsų kolegos, verslo partneriai ar klientai. Konkurencija budistui nekelia jokių problemų, kol jis yra sąžiningas. Ko nors pasiekus, savo sėkme galima dalintis su visais, leisti jūsų laimėjimuose dalyvauti ir kitiems.
<< AtgalKiekvienas žmogus turi Budos prigimtį ir Budos savybių iš kurių galima pasimokyti. Todėl stenkitės surasti ką nors įdomaus visuose sutiktuose žmonėse. Jeigu tai per sunku, pagalvokite, kas jums juose patinka. Jeigu ir tai neveikia, būkite dėkingi jiems už kantrybės pamokas. Jei ir to negalite – galvokite, kad turite praleisti su jais tik keletą minučių, o jie patys būna su savimi 24 valandas kasdien. Jeigu jums vis tiek sunku su jais bendrauti, stenkitės tų žmonių išvengti ir linkėkite jiems visokeriopos laimės, būnant kuo toliau nuo jūsų.
<< AtgalYra trys palyginimai apie Bodhisatvos elgesį kitų atžvilgiu. Jis gali būti karalius, pirmiausia sustiprinantis pats save, kad būtų naudingas daugeliui; valtininkas, kuris kartu su visais pasiekia kitą krantą; arba piemuo, kuris pasirūpina visais kitais, prieš pagalvodamas apie save. Karaliaus įtaka bus didžiausia, tačiau piemens vystymasis – sparčiausias, nes jis sutelkia visas pastangas kitų labui.
<< Atgal
Pyktis yra vienintelė prabanga, kurios negalima sau leisti. Geri, per gyvenimus sukaupti įspūdžiai yra proto kapitalas ir vienintelis nesibaigiančios laimės šaltinis. Tačiau jie akimirksniu gali sudegti ledinio ar karšto įniršio protrūkyje. Buda sakė, kad pykčio vengimas yra pats sunkiausias ir pats gražiausias rūbas, kokį tik galima dėvėti ir suteikė daugybę priemonių šiam tikslui pasiekti.
Vienas pravartus būdas – suvokti visų reiškinių laikiną ir sąlygotą prigimtį žinant, kad sunki situacija pasikeis ir pyktis praeis. Naudinga prisiminti priežastį ir pasekmę. Jeigu priešai mus provokuoja, turime suprasti, kad taip jie kuria blogą karmą, kuri jiems sugrįš. Neįsitraukiant į tai ir nekuriant dar daugiau negatyvumo, galima įsijausti į tų žmonių emocinę būseną. Galima kartoti mantras, kurios leidžia nepageidaujamoms emocijoms praeiti, nesuteikiant joms galimybės stiprinti mūsų blogų įpročių. Sąmoningai suvokdami jausmus ir nesiimdami skubotų veiksmų, nesuteiksime nereikalingoms emocijoms energijos. Jos pasirodys vis rečiau ir ilgainiui išnyks.
Geras pykčio priešnuodis yra kantrybė, ši savybė būtinai reikalinga, norint efektyviai dirbti su protu. Be priešų ar sudėtingų situacijų, neturėtume galimybių vystyti kantrybę, o neturėdami kantrybės – nepasiektume nušvitimo. Todėl, tokiomis progomis, turėtume stengtis būti dėkingi. Į visus pasirodančius reiškinius reaguodami be pykčio, išlaisvinsime viršlaikę kūno, kalbos ir proto išmintį.
<< Atgal
