LAMA OLĖ NYDALAS
Naujai išleistos Lamos Olės knygos “Mahamudra”, kuri komentuoja Čag Čen Monlam (Chag Chen Monlam), 3-jo Karmapos užrašytą tekstą, įžanga.
Stebėdami bet kokius išorės ar vidaus reiškinius, randame tiktai protą. Tik protas yra nuolatinis ir tikras, net nebūdamas “kažkuo”. Sąmoningumas yra kaip erdvė - viršlaikė ir nesikeičianti, nors jos objektai yra sąlygoti. Tiek išorės pasaulis, tiek vidinės būsenos atsiranda, keičiasi ir išnyksta. Tik patiriantysis yra viršlaikis, beribis ir visur esantis.
Buda mokė Didžiojo Antspaudo (sanskr. Mahamudra, tib. Čag Čen), siekdamas pažadinti proto galimybes ir “užantspauduoti” jo nušvitusią prigimtį. Tas, kuris ilsisi veidrodžio spindėjime, mėgaudamasis jo atspindžiais, ir suvokia vandenyno, esančio po raibuliuojančiomis bangomis, nepažeidžiamumą, jau pasiekė šį tikslą. Kelias į šį tikslą – vis stiprėjantys turtingumo ir palaimos potyriai, kuriuos nušvitimas paverčia nuolatiniais. Juos jau galima trumpai patirti, kai jokie įpročiai ir viltys neblaško proto. Nemedituojantys gali patirti šios galios pojūtį laisvo kritimo, prieš išsiskleidžiant parašiutui, metu ar greitai važiuodami motociklu, o taip pat visi (tikiuosi) tai patiria seksualinės sąjungos metu. Šis pojūtis atsiranda čiaudint arba džiaugsmingojo “a-ha!” – naujos ir staigios įžvalgos - metu arba kai džiaugiamasi kitų gerove ir sėkme. Meditacija – tai glaustas ir meistriškas būdas padaryti šią būseną nuolatinę. Būtent, trys “senosios” arba “raudonkepurių” Tibeto budizmo mokyklos, kurios praktikuoja Deimantinio kelio požiūrį ir transformaciją, gali paversti šiuos momentus besitęsiančia patirtimi. Netgi trumpas pasikeitimas sąmoningumu su Didžiojo Antspaudo laikytoju gali paskatinti šį brendimo procesą, tačiau artima draugystė su juo ar bendradarbiavimas jo grupėse yra efektyviausias metodas. Meditacijoje, kaip ir gyvenime, patiriamas džiaugsmingas ir vis augantis vieningumas su reiškiniais tol, kol kentėjimas ir frustracijos pavirs visiškai nežymiomis ir nereikalingomis.
“Erdvė yra džiaugsmas”. “Kiekvienas įvykis yra laisvas erdvės žaismas”. “Naudotis kūnu ir kalba būtybių nušvitimo galimybei sužadinti”. Praėjus 2500 metų po Budos mirties, šie įžvalgos ir ketinimų kupini teiginiai yra beribių dvasinių budizmo praktikuotojų nušvitimo lobių pradžia. Jie parodo Didžiojo Antspaudo tikslą ir kelius, o sumanus naudojimasis šiais metodais suteikia galią nepriklausomiems žmonėms taip pat padėti kitiems. Išvengusiems intelektinių ir emocinių spąstų atsiradęs suvokimas patvirtina, kad tiek tai, kas yra reliatyvu (kelias), tiek tai, kas absoliutu (tikslas), yra džiaugsmo esencija. Tarp daugelio dažnai moralistinių ir dirbtinių pasiūlymų, šiandien siūlomų dvasiniame turguje, šie mokymai turi tapti vis patrauklesni.
Nušvitimas yra visiškas visų savybių ir gebėjimų ištobulinimas, neatskiriamas nuo sugebėjimo suvokti priežastinį ryšį. Žingsniai šio tikslo link nėra kokie nors neaiškūs ar egzotiški. Karmapa tai suprato prieš 700 metų. Paprasčiausio gilinimosi į meninę psichologiškai veiksmingų dvidešimt penkių posmų raišką ar įvairaus jų pakartojimo nepakaks. Be kritinės analizės keli prasmės lygmenys bus suvokiami per lėtai. Taip aš kartais pasirenku komentarus, padedančius praregėti, - jie kaktomuša susiduria su pasauliu, palaimingai nežinančiu sudėtingų faktų. Išlavintas kritinis požiūris praturtina teksto suvokimą, kuris savo ruožtu suteikia brandaus supratimo apie pasaulį ir gebėjimą valdyti kasdienines situacijas.
Budizme ugdymasis prasideda nuo kritinio esamų sąlygų įvertinimo. Tai padeda suprasti, kad dabarties akimirka siūlo vertingiausias ir neįtikėtinai retas sąlygas ir kad savo gyvenimą sąmoningai galima nukreipti į išsilaisvinimą ir nušvitimą.
Visų pirma, tik keletas žmonių šiame pasaulyje turi galimybę atrasti Budos mokymus ir gauti juos iš išsilavinusių, laisvų ir įgaliotų šaltinių, bet tik maža šių žmonių dalis pasinaudoja šia sėkminga proga.
Antra, suvokiame visko - vidinių ir išorinių reiškinių - laikinumą. Bet kurią akimirką galime numirti, ir tik proto sąmoningumas yra visur ir visada. Todėl protas yra nepaprastai svarbus: tai paskatina mus praktikuoti čia ir dabar.
Trečia, apmąstome priežastį ir pasekmę (sanskr. Karma, tib. – lae). Kiekvienu momentu būtybių mintys, žodžiai ir veiksmai sėja jų ateities sėklas. Kadangi rezultatai turės tą patį emocinį atspalvį kaip ir jų priežastys, verta būti labai atidžiam.
Galų gale suprantame, kad išmintinga eiti bendro augimo keliu. Darosi vis akivaizdžiau, kad visos būtybės, bandydamos išvengti kentėjimo, siekia laikinos laimės, tačiau nušvitimas yra visų didžiausia laimė ir jis negali nei susilpnėti, nei išnykti. Atriboti savo protą nuo plačiausių jo galimybių vien dėl tinginystės ar vaizduotės trūkumo būtų skausminga klaida. Kai žmogus pasilieka koncepcijų lygyje, kur jis jaučiasi esąs kūno bei savo turtų savininku, senatvėje, ligos ir mirties atvejais jis neatranda jokios atramos ir negali teikti naudos kitiems.
Šios keturios mintys skatina ieškoti vertybių, kuriomis galima pasitikėti. Tik erdvė yra nepažeidžiama, ji yra visur ir visada. Nors dažnai klaidingai manoma, kad erdvė – tai kažko trūkumas ar “niekas”, iš tikrųjų be jokių abejonių tai nėra juodoji skylė. Ji panašesnė į talpyklą, kurioje tampa įmanoma, sutelpa bei tarpusavyje susisieja visos būtybės ir visi įvykiai. Erdvės esmė – staigi intuityvi įžvalga, jos prigimtis – žaismingas džiaugsmas, jos raiška – aktyvi, visoms būtybėms naudinga užuojauta. Erdvė atsiskleidžia ramybę teikiančiais, turtinančiais, žavinčiais ir galingai saugančiais būdais. Ji siekia pažinti pasaulį tokį, koks jis yra ir suteikti ilgalaikę naudą kultūroms ir būtybėms. Trikdantys jausmai, į kuriuos jų aukos žvelgia labai rimtai, kelyje į nušvitimą yra transformuojami ir tampa veidrodine, sulyginančia, atskiriančia, patyrimo ir visa persmelkiančia išmintimis. Buda (tib. Sangye) įkūnija savyje visas teigiamas savybes, ir todėl jo būsena yra pirmasis ir absoliutus prieglobstis.
Antrasis retas ir vertingas dalykas arba prieglobstis – kelias, kuris veda būtybes į šią būseną. Sanskrito kalba jis vadinamas “Dharma”, tibetietiškai - “Čio”. Budos mokymai susideda iš informacijos ir 84 000 metodų. Surašyti į 108 colio storumo knygas, jie leidžia žengti į priekį norimu greičiu.
Trečiasis prieglobstis (sanskr. Sangha, tib. - Gendyn) – bičiuliai kelyje, ypač tie, kurie suvokia gyvenimą kaip sapną ir labai nori padėti kitiems (bodisatvos). Kiekviename Deimantinio kelio budizmo centre, be abejonės, yra kilni moteris ar kilnus vyras, esantys šiame lygyje.
Jei norime naudotis nepaprastai greitu Deimantiniu keliu, būtinas ketvirtasis prieglobstis. Jis vienija tris ankstesniuosius ir realizuoja juos gyvenime. Tai – mokytojas (sanskr. Guru, tib. Lama). Siekdamas išvengti paskalų ir sumaišties, jis, kaip vienuolis, pasaulietis ar jogas, turi gyventi skaidriai. Lama turi tesėti pažadus ir išlaikyti asmeninius ryšius, turėti gyvenimo patirties ir prasmingai atstovauti Budos kūnui, kalbai ir protui. Labai svarbus jo gebėjimas suteikti pasitikėjimo ir įkvėpimo. Mokytojas privalo turėti tikrąjį specialių Deimantinio kelio priemonių (Jidamų, Gilaus kvėpavimo, Didžiojo antspaudo ar Didžiosios tobulybės) perdavimą o taip pat būti apsuptas nušvitusių saugotojų lauko, kuris kiekvieną jo mokinių patyrimą pavers žingsniu į priekį.
Teravadoj arba Pietų budizme prieglobstis priimamas norint baigti ar apriboti savo paties kentėjimą. Tačiau šio veiksmo prasmė nepaprastai išauga, jei mūsų elgesį sąlygoja „Didžiojo kelio“, arba Mahajanos, motyvas – spartus sugebėjimo padėti kitiems ugdymas. Sąlygojamos šio stipraus noro, atsiranda išmintis ir užuojauta, taigi pajudama nuostabiųjų Deimantinio kelio metodų link. Šitoks vertybių pasikeitimas, kai tai, kas sąlygota, perkeliama į viršlaikį ir absoliutų lygį, ir yra antrasis būtinas žingsnis Budos kelyje. Užtikrinamas būsimas proto galimybių ugdymas ir jis tęsiamas pasitelkiant labai platų požiūrį.
Kai nusprendžiame tobulėti eidami Deimantiniu keliu, priartėjame prie dviejų dalykų. Vieni mobilizuoja marias laiko ir energijos „Keturių įžanginių praktikų“, kitaip vadinamo „Niondro“ darymui, kiti lanko budistinius centrus, šiek tiek medituodami, stiprindami budistinį požiūrį ir suderindami organizuojamus kursus su savo dienos ar metų tvarkaraščiu. Abu požiūriai yra naudingi ir, kai tik pasiekiamas tam tikras subrendimo lygis, trys keliai atsiveria tiems, kurie baigė keturias įžangines praktikas, ir du – tiems, kurie ne. Atradę prigimtines proto savybes, jie pasitelkia proto galėjimą veikti, žinoti ir būti įkvėptam.
Pirmojo „Metodų“ kelio sampratą didvyris Marpa maždaug prieš 950 metų pernešė per kalnus į Tibetą. Šiuos mokymus jam perdavė jogas Naropa tuo metu, kai užkariautojai musulmonai griovė Šiaurės Indijos laisvę ir kultūrą. Šių metodų esmė – dėmesio sutelkimas į gilų kvėpavimą ir energijos kanalus kūne, jie gali būti naudojami tik atlikus Keturias įžangines praktikas. Šiuolaikiniame gyvenime aktyviam žmogui neįmanoma atlikti metus trunkančių būtinų pasiruošimų, kuriuos atlikti leido Tibeto ekonominė sistema. Vakariečiai, kurie pageidauja ilgam atsiskirti ir laikytis celibato, dažniausiai būna perdėm įnikę į savo pačių reikalus, ši tendencija vėliau pasikeičia labai retai. Be to, dauguma praktikų yra slaptos ir nėra daugeliui prieinamos. Išskyrus Povą ir Skaidrios Šviesos meditacijas, t.y. mokymų apie sąmoningą mirimą ir visa persmelkiantį sąmoningumą. Turintys sąžinės mokytojai nepasiruošusių žmonių nemoko „Metodų kelio“ - gali pasitaikyti per daug fizinių ir psichinių trukdžių. Ir tie rinpočės (dažniau – kitų linijų), kurie, ignoruodami tūkstančio metų patyrimą, viešai atskleidžia slaptus mokymus, visgi padeda savo mokiniams labai trumpam.
Pažeistas išdidumas, kuris seka po nepavykusių mėginimų naudotis aukščiausiais mokymais, gali užkirsti kelią susitikimui su Deimantinio kelio mokymais kitame gyvenime. Vienas iš “Metodų“ kelių, tantriniame Budizme vadinamos susijungimo meditacijos, reikalauja ilgamečio gilinimosi, labai ypatingų partnerių ir ilgų atsiskyrimų. Iš kitos pusės, puiki praktika visiems yra sąmoningas naudojimasis savo kūnu, juo dovanojant džiaugsmą mylimam žmogui.
Įžvalgos kelią Marpai padovanojo kitas jo pagrindinis mokytojas Maitripa. Nors ir mažiau apgaubti mistikos, jo konceptualūs ir absoliutūs metodai yra naudingesni šiuolaikiniam pasauliui. Nuraminus ir suvaldžius protą, subjekto, objekto ir veiksmo tarpusavio priklausomybė ir vienuma tampa aiški - taip atsiranda intuityvi įžvalga. Kai kurie mokytojai siūlo nenuoseklias meditacijas iškart po prieglobsčio, mokydami žmones „paprasčiausiai“ medituoti į protą. Aš laikau tai labai didele klaida. Vien faktas, kad šį būdą galima labai lengvai apibūdinti, atveria visus kelius klaidingam supratimui. Bet kokiam dvasiniam progresui reikalinga plati mokymų sistema, o ji naudinga tik tada, kai vadovavimas yra tikslus ir kai jo pagrindą sudaro didžiulė gerų įspūdžių sankaupa. Priešingu atveju proto spontaniškumas lengvai išsigimsta į praeinančių minčių vertinimą, ir jo savybė švytėti virsta apsnūdusia baltąja siena. Todėl Tibeto meditacijų linijose tokie mokymai nebuvo suteikiami tiems, kas nepabaigė Keturių įžanginių praktikų. Iš tikrųjų kur kas sunkiau yra nuraminti ir gryninti protą be metodų negu susipažinti su pagrindinėmis Budos formomis ir mokytis kartais ilgų ir egzotiškai skambančių mantrų. Maitripos mokymų galią sudaro jų įvairiapusiškumas. Paremti draugišku santykiu su aplinka metodai nereikalauja griežto atsiskyrimo ir yra lengvai įtraukiami į gyvenimo tėkmę.
Pirmoji Įžvalgos kelio dalis, tibetietiškai vadinama Šine ir Šamata – sanskrito kalba, nuramina protą. Visos patirties religijos: budizmas, taoizmas ir kai kurios iš induizmo siekia šios būsenos įvairiomis priemonėmis. Ši gili būsena kartais taip pat pasiekiama pasinėrus į maldą tikėjimo religijose. Ši būsena yra vienas iš ypatingų jutiminių pojūčių ir stebuklų šaltinių. Kai kurios mokyklos naudoja vidinius vaizdinius, kitos jų vengia. Kai kurie stebi savo protą tam tikrų ritualų metu, kaip antai lėtai pasivaikščiodami gandro žingsniu arba kramsnodami valgomą maistą daugybę kartų. Teravadoj plačiausiai naudojamas metodas - skaičiuoti įkvėpimus ir iškvėpimus arba tiesiog būti sąmoningam, kai oras įkvepiamas ir iškvepiamas pro šnerves. Didžiajame kelyje, arba Mahajanoje, į praktiką įtraukiami stiprūs geri palinkėjimai visoms būtybėms arba siekiama atpažinti, kad visi reiškiniai priklauso vienas nuo kito ir kad jų esmė yra tuštuma. Jei tuštuma yra patiriama, o ne tik „apmąstoma“, tai šis suvokimas jau yra tai, kas vadinama Lagtong tibetietiškai ir Vipašjana – sanskrito kalba, tai ir yra proto esmė.
„Sukūrimo“ fazė Deimantinio kelio meditacijoje (tib. Kye Rim), reiškianti Budos aspekto atsiradimo fazę, yra efektyviausia Šine meditacija. Joje protas ilsisi, koncentruodamasis į hologramas panašias šviesos ir energijos formas, vadinamas Jidamais, kurie atspindi nušvitusias proto savybes. Šių tyrų formų - vyriškų ar moteriškų, taikių ar saugančių, vienų ar susijungusių – patyrimas ir po energijos ir palaiminimo pajutimo kilęs pasitikėjimas turi didžiulį ir labai gilų poveikį. Jų širdies vibracijos (sanskr. Mantra, tib. Ngag), vidinio ir išorinio pasaulio transformavimas į jų tobulas išmintis ir Tyrus Kraštus daro įtakos kūnui, kalbai ir visiems proto lygiams tuo pačiu metu.
Jidamų meditacijos suteikia protui daugybę metodų atpažinti jo paties aiškumą, užuojautą ir išmintį. Po susiliejimo su Budos aspektu atsiranda palaima ir dėkingumas ir, ištirpinus visas formas į laikui nepavaldžią ir beribę, tačiau informaciją talpinančią erdvę, sunaikinama gausybė protą temdančių šydų, ir tada, anksčiau ar vėliau, atsiranda visa apimantis sąmoningumas. Spindinčio sąmoningumo anapus koncepcijų ar formų rezultatas – būsena, vadinama Dzog Rim, arba tobulumo fazė, ir šis tarpsnis yra antrasis žingsnis Maitripos kelyje.
Egzistuoja trečias, pats plačiausias kelias į nušvitimą, jungiantis ir laiminantis aptartus Metodų ir Įžvalgos kelius. Tai – Susitapatinimo su mokytoju kelias. Šis metodas yra prasmingas visose gyvenimo situacijose. Prieš 950 metų Naropa, Marpos mokytojas, aprašė jo poveikį kaip tolygų meditacijai į 10 000 energijos ir šviesos formų. Panaudojamos visos įmanomos proto savybės, o pati svarbiausia - savybė būti įkvėptam. Šios savybės dėka didėja pasitikėjimas mokytoju, kaip mūsų pačių galimybių raiška, todėl rezultatas pasiekiamas greičiausiai. Šis metodas gali būti laikomas nepriklausomu keliu, ko gero, tik nuo 16-jo Karmapos laikų, ir keista, kad tai neatsitiko anksčiau. „Guru joga“ vadinamas sanskrito kalba, arba „Lami Naldžor“ – tibetietiškai, šis kelias visuomet buvo Kagju linijos slaptoji jėga, ir dabar šis metodas – labiau nei bet kada - yra kertinis akmuo vakarietiškose Deimantinio kelio grupėse. Meditacija į artimiausiąjį Mokytoją, Karmapą ir Budą, kurie susiję tarpusavy, ir kuriuose lyg veidrodyje matome savo pačių proto galimybes, kaip joks kitas metodas, įkvepia vis daugiau mokinių atsiverti linijos palaiminimui. Tačiau pats atsidavimas gali būti pavojingas ir visada priklauso nuo žmogaus brandos. Pasitikėjimas mokytoju niekada neturi virsti priklausomybe, nevaldomu pamėgdžiojimu ar atimti humoro jausmą. Šių tendencijų žalą aiškiai parodo dažni skandalai charizmatinėse sektose. Mokytojas turi atlikti tik vieną užduotį – parodyti savo mokiniams bebaimę erdvę, kurią jis pats įveikė, ir šitaip padaryti juos nepriklausomais. Būdami laisvi ir turėdami „nepraplautas“ smegenis, galime atrasti tas tobulas savybes, kurios visada buvo būdingos kiekvieno protui.
Anksčiau aptartas sąmoningumo, energijos ir susitapatinimo savybių lavinimas kuo greičiau turi būti “įsodintas” į Didžiojo Antspaudo požiūrį. Tuomet jis turi būti tobulinamas keturiuose šios absoliučios realizacijos lygmenyse ir visąlaik kreipiamas galutinio tikslo link. Vien tik įžvalga transformuoja kiekvieną įvykį į subjekto, objekto ir veiksmo vienybės suvokimą, vedantį į nušvitimą. Šis aukščiausias požiūris kiekvienam leidžia būti gyvenimo kontekste ir jausti atsakomybę.
Tikroji branda – tai būti įžvalgiam, tai - pagalba kitiems, nurodant priežastį, o ne tenkinant dirbtinius ir dažnai besikeičiančius jų norus. Tas, kas tik gali pamatyti pasaulį kaip kolektyvinių ir asmeninių sapnų srautą, kuo jis iš tikrųjų ir yra, nebeturi kito pasirinkimo – tik su užuojauta dirbti visų būtybių labui. Taip, kas mus beįkvėptų: ar medituojant atsiradusi beribė proto išmintis, ar didžiulis malonumas suvokti, kad erdvė yra džiaugsmas, ar atsiradęs dėkingumo pilnas atsidavimas ir pasitikėjimas savo nušvitusia prigimtimi, visi šie keliai veda į nušvitimą – Didžiojo Antspaudo vaisių.
Tai yra keturių žingsnių apžvalga. Vienijantis pagrindą, būdą ir tikslą pirmasis lygis vadinamas vienakryptiškumu. Tai reiškia būseną, kai protui patinka viskas, kas jame vyksta. Protas taip pripildytas gerų įspūdžių, kad jam nebereikia semtis jų iš išorės.
Toliau – žingsnis, vadinamas „dirbtinumo nebuvimu“. Čia mes nustojame apsimetinėti, žaisti žaidimus ar dirbtinai elgtis, nes matom, kad viskas aplinkui yra unikalu, turtinga ir akivaizdu, o viskas, kas dirbtina, krenta po stalu.
Trečioji stadija vadinama „vienas skonis“. Čia patiriantysis yra sąmoningas, nepriklausomas nuo išgyvenimų srauto, ir viršlaikis veidrodis atpažįsta savo spindinčią esmę anapus atspindžių. Nemedituojantys žmonės irgi kartais patiria šią būseną, kai suvokia, kad protas yra spinduliuojanti erdvė. Dauguma žmonių trokšta patirti daug jaudinančių įspūdžių, ir tai parodo, koks svarbus ir prasmingas yra šis savaime atsirandantis džiaugsmas. Vienąkart įgytas vidiniame ir slaptajame lygiuose, jis persmelkia visus sąlygotus išgyvenimus ir niekada daugiau neprarandamas.
Paskutinė ir galutinė būsena pavadinta iš tikrųjų pokštaujant. Kadangi jos esmė yra aukščiausias pasiekimas, kai visata vibruoja džiaugsmu, ši būsena negali būti apibūdinama rimtu veidu. Pavadinta „nemeditacija“, iš tikrųjų jos reikšmė būtų „be pastangų“, todėl kad toliau nebėra ko siekti. Joje kiekviena kūno dalelytė jaučia dešimties tūkstančių voltų įtampą ir žmogus nepaliaujamai dirba kitų labui net negalvodamas, kad „aš kai ką darau tavo labui“. Nepaisant visų įprastų pojūčių, žmogus kiekvienu atomu patiria protą.
Taigi, tapus Buda, nebėra jokių laiko ar erdvės apribojimų. Žmogaus protas žino viską, čia ir dabar praturtindamas kitus. Viskas tampa prasminga. Viskas yra laisvas proto žaismas. Kiekvienas žmogus matomas kaip Buda, kuriam paprasčiausiai reikia atrasti savo esmę, o pasaulis iš tikrųjų yra tyras kraštas. Tai ir yra nušvitimas - Didžiojo Antspaudo būsena.
Tai – įžanga į Čag Čen Monlam - 25 posmus, sukurtus prieš 700 metų trečiojo Karmapos Rangdžung Dodžė , kurie gali būti perskaityti be niekieno pagalbos. Jie parodo proto prigimtį ir todėl yra labai vertingi.
(Iš žurnalo “Buddhism today” Nr.9, 2001 m)
