KAROLA ŠNAIDER
Visi žmonės šiame pasaulyje ieško laimės, tačiau dauguma jos ieško išoriniuose dalykuose – siekia šlovės, karjeros, partnerystės ir t.t. Negalima neigti: šie dalykai iš tiesų teikia mums malonumo, tačiau šie laimės šaltiniai yra trumpalaikiai, nes viskas, kas sąlygota, greitai suyra. Šis straipsnis yra Karolos Šnaider (Karola Schneider) paskaitos, skaitytos 1995 metais vykusių Lamos Oles Nydalo kursų metu San Franciske, santrumpa. Kursuose dalyvavo 400 žmonių iš Amerikos ir Europos. Karola Šnaider - Lamos Olės mokinė nuo 1979m. - buvo paprašyta šia proga paskaityti trumpą paskaitą apie budistinio prieglobsčio prasmę.
Siekti prieglobsčio - tai daryti, ką daro visi. Tai laimės, saugumo, ko nors, kuo galima pasikliauti, ieškojimas. Prieglobsčio priėmimas budistams yra nuolatinė praktika, kur kas daugiau nei vienąkart surengiama ceremonija. Tiksliau, tai gija, įsipynusi į mūsų gyvenimą. Prieglobsčio priėmimas atveria vartus į budistinę praktiką. Yra keturi prieglobsčio lygiai: išorinis, vidinis, slaptas ir absoliutus. Šie lygiai atitinka palaipsniui stiprėjantį mūsų supratimą.
Išorinio lygmens prieglobstis priimamas visose budizmo tradicijose. Tai prieglobstis Budoje - Nušvitusiajame, Budos mokymuose (sanskr. – Dharmoje), praktikuojančioje bendruomenėje (sanskr. – Sanghoje). Jie yra vadinami trimis brangenybėmis, nes prieglobsčio priėmimas juose yra kaip visus norus išpildančio brangakmenio suradimas.
Prieglobstis Budoje šiame kontekste reiškia jo gyvenimo istorijos, kuri mus įkvepia mūsų pačių kelyje, supratimą. Kas privertė jauną princą Gautamą pasiryžti atsisakyti jo karališkojo gyvenimo būdo? Jis taip pasielgė, nes suvokė laikinumą: viskas, kas sąlygota, ilgainiui išnyks. Suvokęs tai, jis atkakliai ieškojo kažko nesąlygota, ką vėliau pavadino “tikrąja proto prigimtimi”. Tibeto kalba “biografija” skamba “nam thar”, pažodžiui išvertus tai reiškia “galutinį išsilaisvinimą”. Studijuodami nušvitusių meistrų gyvenimų istorijas, galime geriau suvokti budistinio kelio žingsnius.
Prieš nušvisdamas, Buda buvo paprastas žmogus, toks kaip tu ir aš. Mes, taip pat kaip jis, turime savęs paklausti, ko norime iš gyvenimo, kokių turime tikslų ir ką norėtume sukurti. Priešingu atveju visi mūsų veiksmai yra betiksliai. Geriausias požiūris į praktiką – troškimas išlaisvinti visas gyvas būtybes iš kentėjimo ir suteikti joms didžiausią laimę - tikrosios proto prigimties pažinimą. Prieglobstis Dharmoje - antrojoje brangenybėje, reiškia nekenkti kitiems ir naudotis metodais, kuriuos davė Buda. Kadangi jis pasiūlė skirtingus metodus skirtingiems žmonėms, yra daug įvairiausių būdų sutramdyti protą. Šią didžiulę metodų pasiūlą galima įsivaizduoti kaip didelę vaistinę: mums nereikia visų vaistų, galime vartoti tik tą, kuris padėtų įveikti mums mūsų negalavimą.
Trečioji brangenybė yra Sangha. Kartais Sanghos terminu apibūdinami tie praktikuojantys, kurie jau yra pasiekę išsilaisvinimo lygius. Tačiau mūsų draugai, kuriuos susitinkame centruose ir su kuriais ten dirbame, taip pat yra labai svarbūs mūsų kelyje. Kaip mes galėtume vystytis be draugų kelyje ir be centro, į kurį galėtume nueiti? Susitikti ir praktikuoti kartu yra labai svarbu. Mes galime dirbti kartu, mokytis vienas iš kito, ir taip ugdyti savo savybes bei šį tą sužinoti apie savo elgesį. Žmonės Sanghoje kaip veidrodis gali mums parodyti mūsų iškreiptas nuostatas, ir dėl to galime lengviau su jomis susidoroti.
Vidinis prieglobsčio lygis susijęs su Deimantiniu keliu, Vadžrajanos praktika. Tai prieglobstis “trijose šaknyse”: lamoje (mokytojas), jidamuose (Budos aspektai) ir saugotojuose. Lama yra palaiminimo šaknis, jidamai - savybių šaknys, o saugotojai - aktyvumo šaknys.
Ką reiškia palaiminimas? Tai yra mokytojo gebėjimas suteikti mums įžvalgos momentus – momentus, kurių metu galime pažvelgti pro visas mūsų protą dengiančias uždangas ir “matyti tai, kas nematoma”. Tai įmanoma tik dėl to, kad mes visi esame Budos prigimties. Mokytojas nerodo mums nieko nauja, o taip pat nedovanoja mums šios įžvalgos. Greičiau taip atsitinka susidūrus mūsų pačių atvirumui ir mokytojo palaiminimui, ir šio susidūrimo metu mus persmelkia tikrosios proto prigimties suvokimas. Mokytojas atidaro duris, ir tuomet mes galime maloniai nustebti. Tiesą sakant, suteikdamas prieglobstį, mokytojas nemažai mums pažada. Jis pažada mus vesti keliu ir naudoti visas savo galimybes, kad išvaduotų mus iš kentėjimo. Iš pradžių prieglobstis mums yra kaip dovana, kurią galime arba priimti, arba ne. Buda Šakjamunis yra pasakęs: “Aš jums parodžiau metodus, kurie veda išsilaisvinimo link, tačiau tik jūs patys sprendžiate, siekti jo ar ne”. Mokytojo gebėjimai įkūnyti jidamuose. “Ji” reiškia “protą”, “dam” - “jungti”. Šių Budos aspektų dėka mes susijungiame su tikrąja mūsų proto prigimtimi.
Kai aš klausausi savo mokytojų paskaitų, dažnai klausiu savęs, kaip aš atsakyčiau į tam tikrus klausimus. Dažniausiai mano atsakymas būtų kitoks. Būtent taip atsiskleidžia skirtumas tarp mokytojo ir mokinio. Pasiekęs išsilaisvinimo lygį, žmogus patiria ne tik užuojautą, bet ir tam tikrą įžvalgą. Tai reiškia, kad atsakymas susijęs su mokinio poreikiu. Atsakydamas mokytojas kartais atrodys užjaučiantis, kartais – džiaugsmingas, kartais – taikus, o kartais – rūstus. Šios savybės įkūnytos skirtinguose Budos aspektuose - jidamuose. Saugotojai atrodo labai rūstūs. Jie simbolizuoja nušvitusį aktyvumą. Jų palaiminimo dėka kiekvienas atskiras patyrimas tampa žingsniu kelyje. Jie yra apsupti liepsnos ir rankose laiko įvairiausius ginklus. Tai reiškia, kad jie “nukerta” negatyvias emocijas. Iš dubenų, padarytų iš kaukolių, jie geria kraują; tas kraujas yra ego kraujas. Priimdami prieglobstį jidamuose ir saugotojuose, mes neturėtume galvoti apie juos kaip apie kažką atskira nuo mūsų, o priimti juos kaip mokytojo proto, kuris neatskiriamas nuo mūsų proto, išraišką. Jidamai ir saugotojai yra proto pasireiškimas; jie tuo pat metu yra ir tušti, ir gyvybingi.
Būtent dabar jau priartėjame prie slaptosios prieglobsčio prasmės. Mes suprantame, kad mokytojas yra prieglobsčio esmė. Jo protas – Buda, jo kalba – Dharma, jo kūnas – Sanga. Štai kodėl Deimantiniame kelyje Guru jogos meditacija į mokytoją yra tokia svarbi. Yra daug rašytinių šaltinių, pabrėžiančių šios praktikos svarbą – jos metu mes prašome mokytojo, kad įvestų į galios lauką ar palaimintų, ir tada jo protas susilieja su mūsų. Džamgon Kongtrul Lodro Taje, įžymus 19 a. meistras, yra pasakęs: “Jei mokytojo palaiminimas susitiks su mokinio atvirumu, pasitiksite savo protą kaip seną draugą”. Šiame kontekste mes esame mokomi suvokti lamą kaip Budą. Labai lengva tvirtinti, kad sugebame suvokti mokytoją kaip Budą, bet iš tikrųjų tai gana sudėtinga. Iš tikrųjų šis sugebėjimas yra proporcingas mūsų brandai. Pradedančiajam svarbiau pirmiausia patikrinti mokytojo savybes. Mums sunku nuspręsti, ar jis nušvitęs, ar ne, bet galime suprasti, ar jis turi užuojautos, ar nuosekliai jis dirba kitų naudai ir ar jo mokymai mums atrodo prasmingi. Kai jau esame įsitikinę, galime jo paprašyti prieglobsčio, ir tai yra mūsų tobulėjimo pradžia. Gaudami prieglobstį, mes susijungiame su visais Budomis. Pradedame atsikratyti visų uždangų, temdančių tikrąją proto prigimtį, ir po truputį suprantame, kad mūsų lama yra mūsų protas. Prieglobsčio ceremonijos metu nukerpamas kuokštelis plaukų. Taip parodomas mūsų noras sekti Budos Šakjamunio pėdomis.
Absoliuti prieglobsčio prasmė - suprasti, kad nesame atskirti nuo Budos, nuo mūsų mokytojo. Logiškai nagrinėdami, mes galime suvokti, kad nėra nieko egzistuojančio. Neegzistuoja net mūsų protas. Bet vien tyrinėdami mes niekada nesuvoktume tikrosios proto prigimties. Mums reikia tiesioginio ir aiškaus savo proto suvokimo. Priešingu atveju tai būtų lyg banano skonio apibūdinimas, niekad prieš tai jo neragavus. Absoliutus prieglobstis yra pats mūsų protas. Jis yra vienintelis dalykas, kuriuo galime pasikliauti. Protas apibūdinamas kaip tuščias, tačiau gyvybingas.
“Neturintis vidaus, neturintis išorės, Savaime pasirodęs sąmoningumas, platus kaip dangus - Nepamatuojamai didelis, visokiausiomis kryptimis, anapus ribų Šis visiškas atvirumas: Erdvė neatskiriama nuo sąmoningumo. Šiose negimusiose, plačiai atsivėrusiose erdvės platybėse Pasirodo reiškiniai – kaip vaivorykštės, visiškai permatomi. Tyri ir užteršti pasauliai, Buda ir jaučiančios būtybės Nuostabiai ir aiškiai matomi. ……… Pasilikti šioje būsenoje – dieną ir naktį – Įplaukt į šią būseną lengvai – tai džiaugsmas. Emaho!
(Šapkar, Kelionė į Nušvitimą, 92 p.)
Budizmas siūlo veiksmingus metodus ir, jeigu mes praktikuosime, nėra jokių abejonių, kad pasieksime nušvitimą.
Paprastai visi priima kokį nors prieglobstį. Kai kurie – „mersedesuose“, kiti – šeimoje, turtuose, troškime būti sumaniais ar jaunais ir t.t. Tačiau, jei ieškotume ko nors ilgalaikio, kažko anapus atradimų ir praradimų, galėtume pasitikėti tik savo Budos prigimtimi. Visa kita pasaulyje išnyksta. Galite paklausti savęs “Kodėl yra tiek daug prieglobsčio lygių? Kodėl tiesiog iškart nepaaiškinamas absoliutus lygis?”. Todėl, kad absoliučios tiesos neįmanoma suprasti, neturint tvirto pagrindo. Todėl budizme mes žengiame į priekį po truputį, žingsnis po žingsnio. Praktiškai tai reiškia – praktikuoti prieglobsčio meditaciją, kartoti prieglobsčio mantrą 11 000 kartų. Kasdien medituojant, prieglobsčio prasmės suvokimas iš galvos pasiekia širdį. Tuomet mes galime atlikti Keturias pagrindines praktikas, kurių metu mes visų pirma ugdome norą išlaisvinti visas gyvas būtybes iš kentėjimo, tada išsivalome nuo visų neigiamų veiksmų, minčių ir žodžių ir galų gale, sukaupę savyje daug stiprių teigiamų įspūdžių, mes medituojame į Lamą.
Tikiuosi, perskaitę tai, būsite įkvėpti praktikuoti daugiau. Pradedantieji nors ir dabar gali imtis prieglobsčio meditacijos, kurią galima gauti mūsų centruose.
